Nusikaltę kunigai XV–XVI a. Žemaičiuose: nuo vaikžudžio Lauryno iki mušeikos Mažvydo. Bažnyčios teismo bylos kaip Žemaitijos christianizacijos etapo įrodymas

S. C. Rowell

Abstract


Straipsnyje apžvelgiamas keblus žemaičių christianizacijos klausimas, remiantis bažnytinių teismų šaltiniais(XV a. pab. suplikomis į Romą ir apeliacijas Gniezno provincijos teismui), bažnyčių ir altorių steigimoraštais – tokios institucijos klestėjo Žemaitijoje nuo 1500 m. iki tol, kol fundacijų procesą sulėtino destruktyvūsreformaciniai judėjimai, kai ribotą bajorų laisvų pajamų kiekį nukreipė protestantų šventyklų steigimoreikalai. Nepaisant riboto parapijų tinklo, logiška manyti, kad šventovės pastatytos ten, kur kaupdavosididesni gyventojų skaičiai, – verta apžvelgti, kada katalikų praktika (pamaldumas – dvasinių malonių prašymas(suplikos), Dievo Kūno kultas, atlaidų raštų (indulgencijų) siekimas, bažnytinių švenčių populiarumas,dalyvavimas įvairiose Bažnyčios teismo instancijose – Medininkuose, Gniezne, Romoje, parapinių brolijųveikla, krikščioniškų vardų parinkimas vaikams) ir šventovių bei altarijų steigimas (kur laikui bėgant fundatoriųliturginis išprusimas auga, žiūrint į pasirinktų šv. Mišių tipų raidą ir dažnumą). Jau XV–XVI a. sandūrojekatalikybė buvo įsišaknijusi žemaičių visuomenėje tiek, kad grėsmė jos raidai galėjo kilti tik iš vidaus nepasitenkinimo(kitaip tariant, iš reformacinių judėjimų), o ne iš senų (pagoniškų) papročių.

Pagrindiniai žodžiai: Žemaitija, krikštas, Katalikų Bažnyčia, Konsistorijos teismas, apeliacija, Gnieznas,Lietuva.


Full Text: PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.