Lietuvos užsienio politika tarpukariu: kova su likimu ar tradicija?

Algimantas Kasparavičius

Abstract


JAV prezidento Woodrow Wilsono politinė filosofija, vadinamasis vilsonizmas, 1919 m. Europojebuvo regima kaip išeitis iš chaotiškos ir beveik beviltiškos 1918 m. rudens tarptautinių santykiųsituacijos. Ši filosofija įtvirtino naują tarptautinių santykių ideologiją, pagrįstą suvereniųvalstybių lygiateisiškumu, kolektyvinio saugumo doktrina ir taikos bei stabilumo išsaugojimu.Europos ir pasaulio politinėje istorijoje tai pradėjo geopolitinį eksperimentą, kuris didele dalimitebesitęsia iki šiol. Nauji tarptautinės politikos subjektai, tokie kaip 1918 m. paskelbta Lietuvosvalstybė, prie naujosios ideologijos irgi turėjo derintis. Straipsnyje apžvelgiama, kas skatinoir kas stabdė Lietuvą eiti tokiu užsienio politikos keliu laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų.Remiantis Lietuvos ir Rusijos archyvuose saugomais šaltiniais, jau publikuotais dokumentaisbei istorikų tyrinėjimais, atskleidžiamos Lietuvos užsienio politikos sąsajos su kontroversiškuistoriniu paveldu, sudėtingais politiniais vidaus procesais ir bandymai spręsti savo problemasbendradarbiaujant su bolševikine Rusija (SSRS ).

Pagrindiniai žodžiai: lietuvių nacionalizmas; Lietuvos ir Lenkijos santykiai; lietuvių-sovietųsantykiai; Vilniaus klausimas; kolektyvinis saugumas; Tautų Sąjunga.


Full Text: PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.